Homoseksualai

Šiuo metu yra aktuali Stambulo konvencijos tema ir su ja besisiejanti homoseksualų tema.

Sakau iš karto – homoseksualai yra mūsų visuomenės nariai ir neturi būti diskriminuojami.

Kas yra homoseksualumas, galima  pasiskaityti Wikipedijoje. Vis tik yra tam tikrų  ypatybių tarp daugumos ir mažumos santykių, apie kurias viešai nekalbama. Dabar populiaru kovoti už homoseksualų teises, ką ir daro pažangiais save vadinantys politikai. Pažangiais save laikantys žurnalistai ir laidų vedėjai  dažnai vartoja apibūdinimą „homofobas“ ar „homofobiškas“, suprantama, - neigiama prasme. Matome, kad visuomenėje yra konfliktas, liečiantis homoseksualumo temą. Atskleisime šito konflikto esmę.

Suprantama, homoseksualams nepasisekė – jie yra kitokie, jų poros negali susilaukti vaikų, jų yra mažuma, yra problemų su santykių tarp porų teisiniu reglamentavimu, dalis daugumos į juos žiūri labai nepalankiai. Natūralu, kad ši visuomenės dalis norėtų palankesnės gyvenimo aplinkos. Nieko nedarant, naivu tikėtis aplinkos pagerėjimo, todėl homoseksualai viešina savo gyvenimo būdą, inicijuoja įstatymų pakeitimus ir t. t.  Čia prasideda interesų konfliktas su dauguma. Tarkim, kai rodo prezervatyvų reklamą su besibučiuojančiais vyrais, galima suspėti perjungti kanalą, tačiau dauguma užduos klausimą – kodėl didžiajai daliai visuomenės siūloma žiūrėti jai nemalonius vaizdus?  Nors esmė ne šiame nemalonume.

Esmė yra tame, kad homoseksualumo prasme žmonės nėra su absoliučia lytine orientacija. Yra dauguma su labai ryškiai išreikštu heteroseksualumu , yra mažuma su ryškiai išreikštu homoseksualumu, o tarp šių grupių  yra „pilkoji zona“ – heteroseksualai, kuriems besibučiuojantys vyrai nesukelia neigiamų emocijų, biseksualai, homoseksualai, kurie „iš bėdos“ galėtų permiegoti su moterimi  ir panašiai. Kovos laukas yra šita „pilkoji zona“. Homoseksualai yra suinteresuoti didinti savo skaičių. Tai jiems naudinga, nes didėja partnerių pasirinkimas, o su didesne bendruomene galima labiau įtakoti visuomenę. Dabar prisiminkime vaizdus iš parado: vienoje pusėje gauja agresyvių Budulių su pykčio perkreiptais veidai – kitoje grupė linksmų inteligentiškų žmonių. Klausimas- kurioje pusėje komfortiškiau jausitės? Jei esi nesusiformavusi asmenybė, ar tavyje hetereseksualumas nėra labai stipriai išreikštas , gali pradėti save tapatinti su ta grupe žmonių , kurie gražiau rengiasi ir dažniausiai šiaip geriau atrodo, yra kūrybingi ir ko gero, yra vidutiniškai protingesni. Iki seksualinės orientacijos pakeitimo – tik vienas žingsnis. Mes darome natūralią prielaidą, kad jei egzistuoja tarpinės žmogaus  seksualinės orientacijos būsenos, tai gyvenime susiklosčius kokioms nors aplinkybėms, ta orientacija gali pakrypti į vieną ar kitą pusę. Homoseksualaus gyvenimo būdo vaizdavimas iš gerosios pusės ir bendrai didelis su homoseksualumu susijusios informacijos kiekis gali būti papildamas veiksnys skatinantis žmogų iš „pilkosios zonos“ pakeisti orientaciją. Būtent šioje vietoje susiduriame su homoseksualų ir juos palaikančių „tyrėjų“ principiniu pasipriešinimu. Jie teigia, kad homoseksualumas neįgyjamas. Šitas teiginys leidžia pateisinti palankios homoseksualams informacijos ir politinių sprendimų brukimą daugumai. Taip pat  „mokslininkai“ teigia , kad homofobai yra latentiniai ( paslėpti) homoseksualai, kad slopinti savo paslėptą homoseksualumą kenkia psichikai. Visų pirma , matome akivaizdų prieštaravimą – teiginys , kad homoseksualumas neįgyjamas ir antras teiginys , kad homoseksualumo nereiktų slopinti  yra prieštaringi. Įdomu, kas vyksta , kai heteroseksualas kažkur giliai savo psichikos gelmėse atranda ir „išsitraukia“  paslėptą homoseksualą? - aišku, jis pakeičia lytinę orientaciją. Kas bus , kai homofobas , nepalankiai susiklosčius aplinkybėms taps homoseksualiu? –suprantama,  įgys kitą orientaciją.  Vadinasi net remianti pačių „mokslininkų“ teiginiais galima įrodyti, kad jie neteisūs ir kad homoseksualumas gali būti įgyjamas.  Teiginys , kad nereikia slopinti savyje paslėpto homoseksualumo iš esmės yra tas pats kad reikia savyje slopinti heteroseksualumą. Žmogus nuslopinęs savyje heteroseksualumą ir pakeitęs orientaciją taip pat prisidarys sau psichologinių ir kitų problemų. Suprantama, kad egzistuoja žmonės su ryškiai išreikšta homoseksualine orientacija, todėl jiems slopinti savo homoseksualumo visiškai nėra prasmės. „Tyrimų“ metu paėmus šia grupę ir išsiaiškinus, kad homoseksualumo slopinimas jiems iš tikro kenkia ir, kad jų orientacija  jutosi nuo pat vaikystės ir , kad nieko negalima pakeisti – daroma išvada , kad homoseksualumas neįgyjamas. Šita išvada pernešama ir į „pilkąją zoną“ , nesigilinant į detales. Tokio triuko pagalba homoseksualų bendruomenė gali pateisinti savo veiksmus ir bandyti manipuliuoti daugumos nuomone. Tai neblogai sekasi - „pažangūs“ politikai ir viešai kalbantys žmonės vis dažniau vartoja terminą „homofobas“. Fobija yra nepagrįsta baimė. Kaip galima bijoti homoseksualų? Tarkim, galima bijoti nemalonių vaizdų, ar patirti priekabiavimą. Jei jus tai taip stipriai gąsdina ir dėl to einate protestuoti prieš homoseksualų eitynes – galbūt ir esate homofobas. Tačiau egzistuoja ir rimtesnės baimės. Tą baimė žaisminga forma yra įvardinta seriale „Simpsonai“ , kai Homeris turėjo žmonai parodyti dukrą, aplipusią bitėmis:

Homeris Simpsonas:

Mardže, prisimeni, kai diskutavome apie didžiausias savo baimes? Mano buvo gyvatės, o tavo - ...

Mardžė Simpson:

Niekada neturėti anūkų.

Homeris Simpsonas:

Tikrai? Maniau, kad tai Liza su bičių barzda. Na, bet kokiu atveju, laikykis.

Tokią baimę, kurią turi  Mardžės Simpson personažas turi dauguma žmonių , kuriems virš 40 metų. Niekada neturėti anūkų galima dėl įvairiausių priežasčių. Viena iš jų - jei vaikai yra ar tampa homoseksualiais. Ar ši baimė pagrįsta? Nors anūkų sulaukia didžioji žmonių dalis – turbūt visi pažįsta ką nors iš savo aplinkos , kam nepasisekė, - tai baimė , kaip ir pagrįsta. Vertinant ar tai fobija, reiktų dar įskaityti ir sąlyginį baimės dydį (kurį objektyviai vargu ar galima įvertinti). Baimės dydį galime įvertinti subjektyviai ir apytiksliai. Jeigu senelių džiaugsmą sulaukus anūkų galima įvardinti, kaip milžinišką, tai logiška manyti , kad kol nebuvo anūkų, baimę , kad jų gali nebūti , taip pat galime apibūdinti tuo pačiu žodžiu – „milžiniška“. Šita baimė turi sudėtinę dalį , susijusią su galimu vaikų homoseksualumu. Norint, - tai galima pavadinti homofobija. Tokiu atveju labai didelė ar net didžioji visuomenės dalis yra natūralūs homofobai.

Taigi, turime  ir turėsime  interesų konfliktą tarp visuomenės grupių. Šitas konfliktas  yra natūralus ir niekur nedings. Homoseksualų bendruomenė toliau tęs nuoseklų darbą, palaipsniui didindama savo įtaką, o dauguma turės išlikti budri, kad nepriimtų sprendimų, kurie turės pasekmes, prieštaraujančias daugumos interesams. Suprantama , kad dauguma turi padėti mažumoms spręsti jų problemas, ypač tas  kurios nesikerta su daugumos interesais – tarkim, partnerystės problemą. Nors partnerystė gali būti įvairaus lygio – tarkim, tokia, kuri leidžia įsivaikinti. Tokiu atveju bus konfliktas su vaiko interesais.

Šiek tiek nukrypsime nuo politikos.

 Beje yra įdomus klausimas , į kurį nėra  atsakymo. Homoseksualai juk nesidaugina. Tai kodėl evoliucijos eigoje jie neišnyko? Aišku, čia dar yra klausimas, ar  žmonių savybių kitimą laike lemia vien tik mutacijos ir natūrali atranka? Na , bet pabandysime paaiškinti naudodamiesi evoliucijos principu.

Jeigu pažiūrėtume į moksleivių egzaminų rezultatų grafiką, kur horizontalioje ašyje atidėtas išspręstų uždavinių skaičius, o vertikalioje , moksleivių, išsprendusių tą uždavinių kieki,  skaičius – pamatysime skrybėlės formos grafiką. Moksleivius, kurie išsprendė mažai uždavinių sąlyginai ir nepolitkorektiškai pavadinsime kvailais. Kurie išsprendė daugiau – atitinkamai, vidutiniškais  ir protingais. Pamatysime, kad kvailų ir protingų yra mažai, o vidutinių yra daug. Taigi turime problemėlę. Protingumas  yra esminė savybė, padedanti žmogui išgyventi sudėtingame besikečiančiame pasaulyje. Jei formaliai taikytume evoliucijos koncepciją – protingų turėtų būti daugiausiai.  Tai kodėl realiame pasaulyje protingų yra mažiau nei vidutinių? Žmogus yra socialinis padaras. Žmonėms yra lengviau išlikti bendruomenėse (bent jau dėl darbo pasidalijimo). Bendruomenė bus efektyvesnė ir turės daugiau galimybių išlikti jei turės hierarchinę struktūrą. Tokioje bendruomenėje nėra poreikio turėti daug maksimaliai protingų narių. Tarkim per didelis protingų narių kiekis keltų konfliktus priimant sprendimus ir siekiant valdžios, todėl bendruomenė bus nestabili ir  neturės pranašumo prieš kitas, kuriose mažiau protingų narių. Galim manyti, kad turi egzistuoti kažkoks evoliucijos eigoje susiformavęs mechanizmas , mažinantis protingų žmonių kiekį.

Gerai, o prie ko čia homoseksualai? Jeigu panagrinėtume žymiausių  žmonių  seksualinę orientaciją , tai homoseksualių procentas  būtų didesnis nei vidutiniškai visuomenėje. Manau, tai patvirtintų ir kiekvieno iš mūsų patirtis stebint aplinką. Taigi, darome prielaidą, kad homoseksualai vidutiniškai yra protingesni už heteroseksualus.  Protingesni – tai nebūtinai geriau sprendžiantys IQ testus , bet ir kūrybiškesni.  Mechanizmas galėtų veikti taip: jei gimė protingas žmogus, tai jis turi turėti didesnį šansą būti homoseksualus, tam kad visuomenėje nebūtų per daug protingų narių ir ta visuomenė būtų stabilesnė.