Religija

Religija – tai unikalus reiškinys, kuris, vienaip ar kitaip, liečia beveik kiekvieną žmogų. Religija yra mūsų tapatybės (kas yra tapatybė ir kam ji reikalinga- pakalbėsime vėliau) dalis, pradedant maža bendruomene, baigiant valstybėmis. Mes save tapatiname su katalikiškuoju tikėjimu, kuris yra krikščioniškojo tikėjimo atmaina, kuris yra šaka  tos pačios monoteistinės religijos, kartu su judaizmu ir islamu. Mūsų religijos pagrindiniai šaltiniai, kuriose aprašyti pagrindiniai tikėjimo principai yra du – senasis testamentas ir evangelija. Jei lankomės bažnyčioje, su šiais šaltiniais turime būti susipažinę , kad suprastume apie ką ten konkrečiai  kalbama ir platesnį kontekstą. Suprantama, tai nėra lengvai skaitomi šaltiniai, todėl susipažinimui su  mūsų religija rekomenduočiau dvi Leo Taksilio knygas „Biblijos linksmybės“ ir „Evangelijos linksmybės“. Tai ateistinio pobūdžio knygos, lyg ir skatinančios atsisakyti tikėjimo, tačiau jos parašytos žaisminga forma ir akcentuojančios problemines šventojo rašto vietas, todėl jas labai įdomu skaityti. Perskaičius šias knygas galima pasijusti mūsų tikėjimo ekspertu.  Esu tikras, kad jeigu būtų filmuojama laida „Klausimėlis“  religine tematika (aišku, tokia laida niekada nebus filmuojama) apklausiant iš bažnyčios išeinančius žmones, „išradingųjų atsakymų“ nereikėtų ilgai laukti, nes dauguma bažnyčią lankančių žmonių į religijos subtilybes nesigilina. Leo Taksilio knygų skaitytojai galėtų atsakinėti į klastingiausius klausimus religine tematika.

Biblinių siužetų iliustracijos Leo Taksilio knygoje.

Grįžtam prie ištakų. Religija žmoniją lydi nuo pat jos atsiradimo laikų. Ji ne šiaip sau egzistavo, o atlikinėjo kažkokią, visuomenei reikalingą funkciją.  Žmonėms reikėjo paaiškinti juos supančio pasaulio dėsningumus.  Žinant tuos dėsningumus galima sėkmingiau prisitaikyti prie aplinkos, ir yra lengviau išlikti. Išlikti buvo lengviau bendruomenėse, - dabar mes pasakytume – dėl darbo pasidalijimo ir masto ekonomikos. Tačiau buvimas bendruomenėje reikalauja tam tikrų taisyklių, kurių turi laikytis visuomenės nariai. Taigi, žmonėms reikėjo modelių ar teorijų, kuriomis vadovaujantis būtų lengviau gyventi (niekas iš esmės nepasikeitė ir iki mūsų laikų).  Religija iš esmės ir atliko  tų teorijų funkcijas – bandė paaiškinti supančio pasaulio dėsningumus ir kartu, daugiau ar mažiau, nustatinėjo žmonių elgesio normas visuomenėje.  Religiją galėtume pavadinti  fenomenologine visko teorija. Fenomenologinė – tai tokia teorija, kuri apibendrina reiškinius, nagrinėjant jų savybes (net gali numatyti naujus reiškinius), o ne tik paaiškinti esamus, bet nesigilina į tų reiškinių priežastis ir mechanizmus. Suprantama seniau žmonės daug žinių neturėjo ir jų teorijos nebuvo kuriamos, naudojant mokslinę metodologiją, todėl jų naudingumas nebuvo didelis. Norint pagrįsti , ar pagerinti teoriją reikia atlikti eksperimentus. Aišku , čia jau mokslinio metodo dalis, bet, mūsų protėviai, turbūt mokslinio metodo naudą jautė intuityviai, todėl intensyviai eksperimentavo. Siekiant gauti gerų, vienų ar kitų rezultatų, dievų ar dievo garbei buvo žudomos nekaltos mergelės, iš gyvų žmonių plėšiamos širdys, deginamos raganos ant laužų ir daromi visokie kiti kraupūs dalykai. Matyt, tokie eksperimentai nedavė laukiamų rezultatų, todėl bėgant laikui religijose smurto ženkliai sumažėjo,- bent jau formaliai. Taip pat, bėgant laikui ,religija neteko funkcijos aiškinti aplinkinio pasaulio dėsnių. Šia funkciją sėkmingai perėmė mokslas. Mes žinome, kad mokslas dar daug ko negali paaiškinti, pvz.: dalelių masių, visų sąveikų ryšio, kvantinio dualizmo, tamsiosios materijos ir energijos ir t. t. – galime ilgai vardinti.  Tai natūralu. Net ir ką nors iš minėto sąrašo išsiaiškinę, atrastume naujų nežinomų reiškinių. Tai kas jau yra žinoma, apibendrinama teorijos pavidalu. Teorijos remiasi postulatais – aksiomomis, kurių įrodinėti nereikia, tačiau pačių postulatų, teorijos ribose paaiškinti neįmanoma. Taigi  žinojimo trūkumas moksle yra natūralus , nieko nestebinantis reiškinys. Visuomenė išleidžia daug resursų dalelių greitintuvams, teleskopams ir kitai labai brangiai mokslinei įrangai, mokslininkų išlaikymui, o mokslininkai sunkiai dirba tam, kad to žinojimo atsirastų daugiau.

Tačiau , galbūt egzistuoja ir kita reiškinių grupė – vadinamieji paranormalūs reiškiniai. Tai galėtų būti nepaaiškinamas daiktų judėjimas, pranašiški sapnai, apsėdimai, NSO. Egzistuoja milžiniškas kiekis įvairių  paranormalių reiškinių liudijimų, kurių patikimumo lygis taip pat įvairus,  tačiau nėra neginčijamų liudijimų. Paranormalius reiškinius galima vertinti įvairiai, tarkim, - skeptiškai. Tam yra pagrindas, nes yra atskleista daug klastočių. Yra nemažai žmonių kurie įdeda daug laiko ir pastangų į klastočių kūrimą, negaudami materialinės naudos. Į jų motyvaciją galėtų gilintis psichologai. Be to, neegzistuoja mokslinio paranormalių reiškinių paaiškinimo. Dar daugiau - neegzistuoja ne tik  mokslinio paaiškinimo, bet išvis pripažinimo, kad tokie reiškiniai egzistuoja, nes jiems sunku pritaikyti mokslinę metodologiją. Daugelis reiškinių pasireiškia tik per žmogaus dalyvavimą – vadinasi yra subjektyvūs. Mokslas pripažįsta tik objektyvią tiesą. Taigi, logiškas mokslo santykis su paranormalybėmis – visiškas jų ignoravimas.

Galbūt galėtų būti ir kitas santykis su  paranormaliais reiškiniais? Liudijimų  vis tik labai daug. Galbūt nedidelė dalis yra ne klastotės?  Pvz.: NSO fenomeno , pagal įvairius šaltinius, 95% atvejų gali būti paaiškinti natūraliomis priežastimis, bet 5% vis tik yra nepaaiškinami.  Sunku patikėti, kad rimta  organizacija Vatikane laiko egzorcistus tik akių dūmimui, nors suprantame , kad tai, kas vadinama apsėdimu yra labai panašus į psichinę negalią. Gali būti, kad su paranormalumu yra panaši situacija kaip, tarkim, su korupcija:  pavyzdžiui, galime teigti, kad korupcija aukščiausiame lygmenyje (tarkim miesto mero, seimo nario, ministro lygmenyje) valstybėje neegzistuoja, nes nenuteistas bent vienas aukšto lygio politikas. Prisiminę nelabai senus laikus, visi suprantame (kadangi galime analizuoti politikų veiksmus, gauti informaciją iš savo aplinkos, ar net asmeniškai susidurti) kad tai labai naivu, tačiau formalus korupcijos reiškinio įrodymas -  yra atitinkamas teismo sprendimas, kurio dabar nėra. Taigi, pagal minėtą analogiją, papildomu argumentu (bet ne įrodymu) už paranormalius reiškinius gali būti artimų žmonių, kuriais pasitikime ar net asmeninė patirtis.

Taigi, tarsime, kad paranormalūs reiškiniai  egzistuoja. Šie, vieni ar kiti (pvz.: tarsime , kad NSO  nėra labai  susiję su religija), reiškiniai, suprantama,  yra ne mokslo, o , greičiausiai, religijos dalis. Kaip minėjome, religija šiais laikais faktiškai neteko funkcijos aiškinti kaip veikia gamta, kurios veikimą gali paaiškinti mokslas, bet  jai liko ta dalis , kurios mokslas nesugeba paaiškinti.

Ko gero visos religijos aprašo  antgamtinius pasaulius. Tuose pasauliuose veikia sąmoningi veikėjai, kurių veiksmų pasekmės pasireiškia mūsų pasauliui. Dažnai tas dievų pasaulis  labai panašus į žemiškąjį. Pvz.: Dievo neprižiūrėtas šamas spurda purve ir sukelia žemės drebėjimus. Bėgant laikui antgamtinis pasaulis tampa vis abstraktesnis ir vis mažiau aprašomas. Be to, vystantis religijoms dievų skaičius sumažėja iki vieno.  Pvz.: judaizme ir islame yra tik vienas dievas ir nėra jokio dievo įvaizdžio. Ši aplinkybė negali nežavėti – jei buvo suprasta, kad per mažai žinoma, tai ir atsisakyta bandymų vaizduoti. Minėtas religijas, kažkuria prasme,  galima būtų palyginti su kvantine mechanika, naudojančia gana abstrakčią banginės funkcijos sąvoką ar su kita teorija- bendrąja reliatyvumo teorija, naudojančią erdvės iškreivinimo koncepciją. Senąsias religijas, tokias kaip Graikų, Romėnų, Egipto , kurių pasaulis yra labai artimas žemiškajam ir labiau suprantamas paprastam žmogui, galima būtų palyginti su klasikine mechanika, kuri nors ir sudėtinga, tačiau nenaudoja tokių abstrakčių sąvokų, kurių suvokimui žmogaus smegenys natūraliai priešinasi. Šiais atžvilgiais , krikščionybę galima būtų laikyti žingsniu atgal, savotišku religiniu populizmu , nes  pranašui yra suteikiamas dievo statusas, bažnyčiose dievas tėvas vaizduojamas žmogaus , o Šventoji dvasia – paukščio pavidalais.  Nužiūrint į tai , krikščionybė atliko svarbią funkciją – padarė religiją demokratiškesne, ir leido monoteistinei religijai plačiai išplisti pasaulyje.

 Pabandysime sukurti pasaulio modelį, kuriame galėtų būti religija ir Dievas. Čia užsiimsime pakankamai keistu reikalu, nes įprastai filosofijoje materializmas ir idealizmas atskiriamas. Kas dieviška ir neapčiuopiama- idealizmo sritis, o kas  objektyviai egzistuoja – materialu. Jei kuriame modelį – elgiamės panašiai , kaip tai daro mokslininkai. Bandysime lyg ir nematerialius dalykus aiškinti iš  materialiosios pusės. Tarsime, kad tai , kas įprasta priskirti ne materialiems dalykams, vis tik yra  kažkokia materijos forma. Mūsų modelis nepretenduos paaiškinti viską ir turės tam tikras pritaikomumo ribas – panašiai , kaip savo pritaikomumo ribas turi mokslinės teorijos. Tačiau mums teks remtis nepatikima informacija, o tos nepatikimos informacijos spragas užpildyti spekuliatyviomis prielaidomis. Be to  mes kalbėsime apie tokius dalykus, kurie net neturi griežto apibrėžimo (tarkim , kas yra Dievas – nekas negalėtų apibrėžti) – todėl, suprantama, kad modelis bus nekonkretus ir nemoksliškas. Mes naudosimės labai nekonkrečia Dievo samprata , kaip kažkas labai galingo, protingo ir visur esančio.

Pagrindinė problema kuriant tokį modelį  - mums labai trūksta informacijos apie antgamtinį pasaulį. Tiksliau sakant , kažkokios  informacijos  yra net ir labai daug , tarkim šventieji raštai, liudijimai apie apsireiškimus ir stebuklus įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, aukščiau minėti šiuolaikiniai paranormalių reiškinių liudijimai, egzorcizmas , spiritizmas ir t.t. Deja, ši informacija nėra patikima. Tarkim, jūs tapote liudininku tokios situacijos: jūsų giminaitis papasakojo  keistą sapną, , kuriame susapnavo , kad miręs giminaitis papasakojo, kad konkrečiu metu mirs konkretus, tuo metu visiškai sveikas  žmogus.  Sapno prognozė išsipildė. Galima tarti , kad tai atsitiktinumas, nes žmonėms sapnuojasi labai  daug ir labai keistų dalykų. Bet galima tarti , kad tai retas  pasaulio sudėtingumo pasireiškimo atvejis. Šis atvejis jau leidžia daryti kažkokias prielaidas apie pasaulio sandarą. Visų pirma, galime tarti, kad yra ir kitas mūsų įprastiniams pojūčiams ir mūsų moksliniams prietaisams nejuntamas pasaulis. Kadangi iš jo gavome informaciją , kas įvyks ateityje – galimi įvairūs pasaulio veikimo modeliai:

1. Gali būti taip , kad tas kitas pasaulis kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje įtakoja mus supančią aplinką ir mes tos savo aplinkos esame valdomi  kiekviename žingsnyje. 

2. Gali būti taip , kad tas kitas pasaulis  neįtakoja mūsų pasaulio, bet jame yra labai išsami informacija apie mūsų pasaulį ir labai dideli skaičiavimo pajėgumai, leidžiantys apskaičiuoti tai, kas įvyks ateityje.

Pirmuoju atveju turime problemą – jei kas nors iš kito pasaulio įtakotų mūsų pasaulio procesus – tai mums atrodytų, kaip fizikos dėsnių pažeidimas. Pvz.: jei tai vyktų nuolat , tai fizikai darydami savo tikslius eksperimentus, stebėtų kaip be priežasties nuo trajektorijos nukrypsta kokia nors elementari dalelė.  Iš tikro elementarių dalelių pasaulyje egzistuoja kvantinės mechanikos dėsniai, kurie veikia tikimybių principu ir leidžia  kažkuriuo momentu, kažkurioje vietoje pažeisti energijos tvermės dėsnį, tačiau vėliau tas pažeidimas turi būti kompensuotas.  Tas „vėliau“ yra neapibrėžtas . Per šitą neapibrėžtumą , kitas pasaulis galėtų įtakoti mūsų pasaulį mums nepastebimu būdu. Tačiau norint pasiekti kažkokį apčiuopiamą rezultatą makro (mums įprastų dydžių) pasaulyje darant pokyčius mikro pasaulyje reikia mums nesovokiamų informacijos kiekių ir ne mažiau nesuvokiamų skaičiavimo pajėgumų – vaizdžiai tariant , sugebėjimo apskaičiuoti kaip drugelio sparnų mostas kažkur džiunglėse  konkrečioje vietoje po kelių mėnesių  šiaurės platumose sukels viesulą.

Taigi, peršasi mintis  kad kitas pasaulis su mūsų pasauliu sąveikauja silpnai, nepastebimai mūsų prietaisams, tačiau turi neįsivaizduojamai išsamią informaciją apie mūsų pasaulį ir sunkiai įsivaizduojamus skaičiavimo pajėgumus.

Kaip minėjome, daug liudijimų yra susiję su žmogaus buvimu – žmonėms sapnuojasi pranašiški sapnai, atliekami spiritizmo, egzorcizmo seansai, teigiami atvejai, kai žmogus stebi save iš šalies ir patiria kitus pojūčius kai yra labai arti mirties.  Peršasi išvada, kad sąveika su kitu pasauliu vykdoma per žmogų. Galbūt žmogus yra  ne tik chemija ir elektra, bet dar kažkas daugiau, ko mes nežinome. Tai , kad  žmogus yra galimai sudėtingesnis nei atrodo  , galima manyti panagrinėjus įvairius keistus reiškinius. Tarkim, jei besilaukianti moteris stipriai išsigąsta būti sužeista.  Įvykusio ar galėjusio įvykti sužeidimo vietoje pas kūdikį atsiranda ženklai - apgamai , pajautrėjusi  ar nelygi oda ar panašiai. Kaip turėtų atrodyti žmogus lyg ir turėtų apibrėžti DNR, na galbūt dar epigenetika. Bet pabandykite sugalvoti cheminį ir elektrinį mechanizmą, kaip informacija motinos smegenyse pakeičia kūdikio išvaizdą. Peršasi išvada, kad kažkokia specifinė smegenų veikla gali pagimdyti sąveiką  su kitu pasauliu. Galime dar pafantazuoti, gal smegenys pasigamina kažkokią savo informacijos kopiją tame kitame pasaulyje, kurią religijos vadina siela. 

Įprastai, bandymai sąveikauti iš žmogaus pusės su kitu pasauliu vyksta atliekant kažkokius veiksmus, pasitelkiant mintis, daiktus ar tiesiog  simbolius.  Tai vadinama kultu. Kultai gali  būti patys įvairiausi: bažnytinių apeigų, sakramentų, spiritizmo, egzorcizmo, vudu, šamanų, masonų, Iliuminatų ar kitų , į išskirtinį žinojimą pretenduojančių organizacijų. Žmonės atlieka pačius įvairiausius ir keisčiausius veiksmus, naudodamiesi ne mažiau įvairiomis ir keistomis priemonėmis. Galima tik spėti , kad žmonių smegenų veikla, veiksmai ir simboliai sukuria kažkokią informacinę aplinką, kuri leidžia sąveikauti su kitu pasauliu. Galbūt  kokiai nors silpnai  sąveikai užtektų tik simbolių be žmogaus, o gal simboliai nebūtini  - gal užtektų tik jų vaizdo žmonių galvose?

Sąveikai, inicijuotai iš kito pasaulio, žmogus , turbūt nebūtinas. Jei tikėti liudijimais apie krentančius be priežasties daiktus ir besitrankančias duris. Nors neaišku , ar jos trankytųsi, jei nebūtų stebėtojo.

Iš egzorcizmo ir spiritizmo liudijimų  galime spręsti, kad sąveika su kitu pasauliu gali būti pavojinga. Panašu , kad tame kitame pasaulyje taip pat kaip ir mūsų  - egzistuoja blogis. Kaip sakoma ,- „Kaip danguje- taip ir ant žemės...“  Religijose taip pat gali būti pragaro ir piktųjų dvasių  samprata.

Popkultūroje panašaus modelio koncepcija yra filme „Vaiduoklis“ („Ghost“ su  Patrick Swayze, Demi Moore)

Tai kad egzistuoja blogis žemėje lyg ir natūralu – visuomeniniame gyvenime egzistuoja konkurencija ir kova dėl resursų įvairiuose lygmenyse – pradedant arti esančiais žmonėmis ir baigiant valstybėmis. Ši konkurencija neleidžia visuomenei gyventi patogiai – žmonės priversti pastoviai galvoti kaip apsaugoti ar atrasti resursus kiti – kaip tuos resursus atimti. Tie santykiai tarp visuomenės narių gimdo blogį – pradedant  tuo, kad kažkas turi  eikvoti energiją statyti  tvorą nuo kaimyno šuns, baigiant ginklavimosi varžybomis ir realiais karais tarp valstybių grupių, kurie žmonėms atneša daug didelių nelaimių. Kaip tai beskambėtų ciniškai, - nebus konkurencijos ir jos palydovo nelaimių – nebus ir visuomenės  bei mokslo vystymosi. Natūraliai kyla klausimas – o kam tas vystymasis reikalingas, jei jis atneša blogį? Gal geriau susikoncentruojame į dvasines vertybes ir į harmoniją su gamta? Deja, tai būtų aklavietė. Mes jau gyvename blogyje , kuris yra sąlygotas mus supančio pasaulio. Mes juk bet kada galim susidurti su asteroidu ir išnykti kaip dinozaurai. Jei šio ar kito kataklizmo išvengtume – mūsų Saule vis tiek  švies ne amžinai ir turėsim palikti Žemę , kad neišnyktume. Sąlyginai tai galime pavadinti išoriniu blogiu. Jis  yra mažiau apčiuopiamas, atidėtas laike, todėl , suprantama, jis nėra labai reikšminga kasdieninės mūsų motyvacijos dirbti ir tobulėti dalis. Kasdieną negalvojame , kad saulė sunaikins žemę po milijardų metų, ar kad smogs asteroidas, ar net kad pasikeis klimatas – galvojame apie paprastesnius dalykus – apie konkurenciją darbe ar mokykloje, ligų, nusikalstamumo, terorizmo ir kitus  pakankamai žemiškus pavojus. Vadinasi negalim gyventi atsipūtę , turim kaip tie žiurkėnai bėgti savo ratu  - konfliktuoti tarpusavyje, vystyti mokslą, kurti naujas technologijas – priešingu atveju - neišliksime. Taigi blogio buvimas mūsų pasaulyje, kuriame gyvename  yra neišvengiamas. Blogio ir gėrio kovos ir balanso  tarp gėrio ir blogio koncepcija yra  reikšminga filosofijos ir bendrai žmonijos kultūros dalis. Dialektikos priešybių vienybės ir kovos dėsnis iš esmės yra apie tai ką kalbėjome. Turbūt nei vienas iš mūsų nepaims į rankas grožinės literatūros knygos ar nežiūrės filmo, kuriame nėra jokio  konflikto.

Beje, turbūt, nebūtų nieko nuostabaus jei kiltų klausimas, -  jei mūsų pasaulis yra tokia  gudri sistema, skatinanti sąmoningų būtybių vystymąsi, tai gal ji sukurta ypatingai gudrios ir galingos sąmoningos būtybės? Kaip papildomas argumentas , sukūrimo naudai yra  įvardijama ta aplinkybė, kad jei nežymiai pakistų fizikinės konstantos, tai nesuformuotų atomai, ar jie neturėtų savybių sudaryti sudėtingus organinius junginius, nesusiformuotų ar labai trumpai egzistuotų žvaigždės, kas nelestų atsirasti sąmoningiems gyviems padarams. Jei Sistema (parašysime iš didžiosios raidės) yra taip sudaryta, taip kad verčia sąmonę vystytis, - tai kur veda tas vystymasis? Bandysime pasamprotauti šia tema vėliau.

Taigi, lyg ir išsiaiškinome, kodėl turi egzistuoti blogis mūsų pasaulyje. Bet mes bandome kalbėti apie kitą pasaulį – nejaugi blogis egzistuoja ir jame? –Panašu kad taip. Tai netiesiogiai liudija jau minėti  reiškiniai , susiję su egzorcizmu ir spiritizmu. Toliau peršasi išvada , - gal tas kitas pasaulis taip pat , kaip ir mūsų nėra statiškas , o yra besivystantis ir jame veikia panašūs principai , kaip ir mūsų pasaulyje? Bet tada vėl iškyla klausimas , - o kam tas vystymasis kitame pasaulyje reikalingas? Kam reikalingas vystymasis mūsų pasaulyje kurį mes jau kažkiek pažįstame, kaip ir išsiaiškinome – jis reikalingas bent jau dėl kosmologijos -  pradžioje  žemė bus sunaikinta, vėliau  pradės užgesinėti kitos žvaigždės,  ar atsiras kitos kosmologinės  problemos.  Kokios yra problemos kitame pasaulyje, deja - mes nežinome, bet ta aplinkybė, kad ten yra blogis perša mintį, kad ten kažkokių problemų vis tik yra. Galime tik fantazuoti, kad kitas pasaulis taip pat yra kintantis kaip ir mūsų ir dėl to kitimo, sąmonė ,kuri ten egzistuoja, taip pat turi vystytis, kad išliktų.  Bet palaukit, - Dievas juk turėtų būti visagalis pagal apibrėžimą.  Gali būti taip, kad , tai ką mes vadiname Dievu yra ne visagalis. Tarkim jis turėjo ribotą resursų ar galimybių kiekį, kurdamas matomą ir nematomą visatas ir sąmonei jose gresia išnykimas. Gali būti taip , kad dievas nėra kūrėjas, o yra tik valdytojas tos aplinkos, kurioje jis yra, o ta aplinka yra kintanti , todėl jam reikalinga Sistema kuri pati vystosi, tam kad išspręstų kažkokią problemą – tarkim, sąmonės išlikimo problemą. Galbūt dievas pasigaminęs reikiamą sielų kiekį galės sukurti dar  kitokį pasaulį ar pereiti į kitą vystymosi lygį ar pasaulį. Galime pajuokauti ,- jei pasaulis leido, kad jame atsirastų sąmonė – pasaulis prisidirbo sau problemų – nes sąmonė padarys viską kad išliktų ir nesvarbu, kas bus su pasauliu. Jei grubiai - sąmonė yra savo buvimo suvokimas , o jei nėra buvimo – nėra ir suvokimo. Jokių kvailų klausimų „būti ar nebūti?“ negali būti – tik „būti“.

Jei Dievas būtų visagalis atsirastų prasmės problema, - „kokia prasmė ką nors daryti , jei gali padaryti bet ką?“.  Modelis, kai Dievas tik beveik visagalis, tiek Dievo , tiek jo kūrinių egzistencijai suteikia prasmę  - tarkim, sąmonės išlikimą.

Kaip sakė klasikai,- „ Benderį nešė įkvėpimas“  - įsibėgėję,  mes tuojau pradėsim kelti klausimą, - „o kas tada sukūrė Dievą?“.  Sustosime ir šio klausimo nekelsime. Čia bus mūsų modelio riba – ir taip per toli nuėjome. Nors pažvelgę į mus supantį pasaulį ir apibendrinę žinias apie jį, pastebėsime , kad daug kur galim įžvelgti hierarchinę struktūrą. Visuomenėje – žmonija, valstybė, gentis, šeima, žmogus. Fizikoje – medžiaga, molekulė, atomas, subatominės dalelės.  Net tai ką anksčiau vadinome erdve, panašu kad iš kažko sudaryta. Iš bendrosios reliatyvumo pusės erdvė turi panašumo su tampriu kūnu, kuris gali deformuoti ir kuriuo gali sklisti bangos.  Iš kvantinės mechanikos pusės – vakuumas ne tuštuma. Panašu , kad ateities fizika bus ne dalelių o erdvės (tai ką šiandien vadinama erdve) sandaros fizika. Matome, kad hierarchijos ieškojimas pasaulio sandaroje yra jau pasiteisinusi veikla. Taigi, neatmesim galimybės, kad Dievą galėjo kas nors sukurti, ar bent jau jis pats atsirado kažkokioje aplinkoje. Hierarchijos buvimas gimdo begalinės lėlės-matrioškos problemą (jei tęstume klausimus –„ kas sukūrė tą, kuris sukūrė Dievą ?“ ir t.t.), bet šias problemas ignoruosime, kad nenuskęstumėm begalybėje. Filosofai metafizikai bandė atsakinėti į absoliutinius klausimus, deja, nieko gero jiems neišėjo.   Taigi kurdami net ir nemokslinius modelius, laikysim moksle priimtų principų- save ribosime pradinėmis aksiomomis, dar vadinamomis postulatais. Šiuo atveju mūsų aksiomos yra , kad egzistuoja Dievas ir kitas pasaulis. Normaliose teorijose aksiomos turi būti griežtai apibrėžtos. Mūsų atveju, deja savo aksiomų negalime griežtai apibrėžti. Mes turime aiškiai įsivaizduoti į kokius klausimus gali atsakyti teorija , o į kokius – ne.  Jokia teorija negali atsakyti į klausimą , kodėl jos aksiomos yra tokios o ne kitokios.  Tarkim,  mūsų modelis atsako į klausima, kodėl sąmonė turi vystytis , bet negali atsakyti, kodėl egzistuoja kitas pasaulis ir Dievas (tai ką mes vadiname Dievu).  Imkime normalią mokslinę teoriją – specialiąją reliatyvumo teoriją. Ši teorija pvz.: gali atsakyti, kodėl greitai judančioje atskaitos sistemoje sulėtėja laiko tėkmė, nes tai išplaukia iš pradinių aksiomų. Paaiškinti, būtent  kodėl skirtingose tolygiai judančiose viena kitos atžvilgiu atskaitos sistemose šviesos greitis yra vienodas,- reliatyvumo teorija, deja, niekada negalės, nes tai ir yra pradinė reliatyvumo teorijos aksioma. Norint tą aksiomą paaiškinti , turės būti sukurta gilesnė teorija jau su kitu, gilesniu aksiomų rinkiniu.

Taigi , tą aplinkybę , kad mūsų modelis yra hierarchinis (pasaulių hierarchija) ir  neatmeta tolimesnių pasaulių ar Dievo lygių – laikysime modelio privalumu , o ne trūkumu. Popkultūroje hierarchinė pasaulio koncepcija pavaizduota filmuose „Vyrai  juodais drabužiais“ naudojant dėžių alegoriją. Dėžėje gyvenančiai civilizacijai agentai atrodo , kaip dievai ir jie neturi supratimo apie kito pasaulio už dėžės ribų egzistavimą.

Iš kitos pusės, žmones esantys už dėžės ribų net neįtaria, kad patys gyvena kitoje dėžėje.

Kurdami modelį mes rėmėmės nepatikimais faktais – netgi ne faktais o liudijimais apie galimą kitą pasaulį ir Dievą.  Tęsime modelio kūrimą. Pagaliau atėjo eilė tikriems ir neginčijamiems faktams. Ponai ir ponios, dėmesio! -tikras faktas yra tai ... , kad jokių neginčijamų įrodymų apie dievo ar kito pasaulio buvimą – nėra. Turbūt nusivylėte?  Ne viskas taip blogai – šis faktas nėra visiškai bevertis.

Pagal daugelio religijų modelius ir pagal mūsų modelį, sąmonė po žmogaus mirties  lyg ir turėtų išlikti. Galbūt tai, kaip jausis ta sąmonė priklausys nuo pragyvento gyvenimo? Galbūt egzistuoja skatinimo – baudimo sistema? Skatinimas būtų sąmonės išlikimas o baudimas- sąmonės įvarymas į nekomfortišką būseną. Egzistuojantis kitame pasaulyje blogis galėtų būti atsakingas už baudimą.  Tokia sistema galėtų būti visuomenės elgesį reguliuojančiu mechanizmu -  nenori i pragarą – gerai elkis. Dabar, tarkim, kad žmonės gauna tvirtų įrodymų, kad tokia skatinimo-baudimo sistema iš tikro egzistuoja. Tuomet jiems belieka tik griežtai laikytis religijose nurodytų normų ir ramiai laukti mirties. Žemė taptų didžiuliu vienuolynu. Dar geriau būtų kuo anksčiau numirti , kol nespėjai ko nors prisidirbti. Tokia sistema labai efektyviai malšintų konfliktus, bet visiškai slopintų kūrybinę veiklą, nes kuo daugiau dirbsi , tuo didesnė konflikto galimybė .  Suprantama, kad tokia sistema visiškai neskatintų žmonijos vystymosi, kuris, kaip išsiaiškinome aukščiau,  žmonijai yra gyvybiškai būtinas. Būdamas beveik visagalis Dievas jokiu būdu negali leisti, kad žmonės ar kiti sąmoningi padarai mūsų pasaulyje  gautų neginčijamų įrodymų, kad Dievas ir tolimesnis pasaulis egzistuoja, nes tai sugadins visą Sistemą, pagrįstą sąmonės vystymusi. Taigi, ką mes turim? Mes turim  nepatikimos informacijos nuotrupas, iš kurių negalime tikrai žinoti ar Sistema  iš vis egzistuoja. Mes galim spėti, kad ji egzistuoja, o tai per religiją veikia kaip stabilizuojantis visuomenę faktorius. Iš kitos pusės – mes nesame tikri nes neturime įrodymų. Tai leidžia mums konfliktuoti ir vystytis. Kiekvienas žmogus priverstas savo galvoje, lydint abejonėms, kurti kažkokį Sistemos modelį ir pagal jį  atitinkami pasirinkti savo elgseną. Idealu būtų elgtis kuo daugiau ką nors kuriant ir kuo mažiau konfliktuojant.

Mūsų modelį galima laikyti teorija. Teorijų užduotis yra aprašyti pasaulį ir numatyti naujus reiškinius. Mes numatymais labai pasigirti negalime. Ką galim numatyti,-tai, kad nei viena civilizacija neturėtų gauti Dievo buvimo įrodymų. Jei kada nors bus gautas Dievo buvimo įrodymas – teks pripažinti teoriją klaidinga.

Įvairios religijos deklaruoja dievo meilę žmogui. Deja, realiame  gyvenime matome , kad daug žmonių kenčia, ypač per konfliktus ir gamtinius kataklizmus. Religijų atstovams tenka kurti daug teksto norint šią problemą paaiškinti. Ypač skaudu matyti kenčiant to nenusipelniusius žmones. Nors žmogus yra daugiasluoksnis, todėl stebėdami jį tik iš išorės negalime žinoti , kiek jis atitinka visuomenės gyvenimo ir religijų nustatytas normas.  Remdamiesi vystymusi pagrįstu modeliu, neturėtume turėti labai didelių lūkesčių susilaukti daug Dievo meilės šiame pasaulyje. Nebent tik galime tikėtis , kad derindami religijose nustatytas visuomenės gyvenimo normas ir savo elgesiu palaikydami vystymosi koncepciją – galbūt, gausime mažiau kančių, ar gausime kompensaciją kitame pasaulyje. O gal ir ne... 

Aukščiau darėme prielaidą, kad, galbūt,  tai ką religijose vadinama siela yra mūsų smegenų veiklos (sąmonės),  kažkoks atvaizdas ar kopija kitame pasaulyje.   Vėliau spėjome, kad beveik visagaliui Dievui reikia Sistemos, leisiančios užsiauginti reikiamą sielų „masę“.  Ta „masė“ priklauso nuo smegenų veiklos intensyvumo. Kadangi visi žmonės skirtingi, kaip ir būtų neteisinga, kad gabesni žmonės turėtų „sunkesnę“ sielą automatiškai. Galbūt „masę“ kaupti galima kažką kuriant, galbūt - intensyviai meldžiantis, galbūt – tiesiog kenčiant, nes kančia taip pat susijusi su intensyvia smegenų veikla. Tokiu atveju , sielos  prasme,  mokslininkas ar menininkas, vienuolis ar sunkus ligonis – visi potencialiai yra lygūs.  Norėtųsi tikėti, kad Sistemoje yra realizuoti teisingumo principai.

Dabar galima bandyti atsakyti , kokia gyvenimo šiame pasaulyje prasmė? Jei kas ėjo į pirmosios Komunijos  mokslus, turėtų  atsiminti, kodėl me gyvename?  Atsakymas yra suformuluotas paprastai, - „ Kad įvykdytume Dievo valią ir nueitume į dangų“. Tai lyg ir nieko nesakanti frazė –, kas yra, dievas  ir dangus-  nežinome- galime apibrėžti tik labai apytiksliai ir abstrakčiai. Didžiausia mįslė yra „Dievo valia“-  nes pati religija teigia, kad „Dievo keliai nežinomi“.  Pasitelkę modelį  priėjome prie minties , kad beveik visagalis Dievas , greičiausiai turi išlikimo problemų, todėl galimai sukūrė ar valdo Sistemą, padėsiančią šią išlikimo užduotį įvykdyti. Atsiribojus nuo religijos ir paėmus tik mums žinomą pasaulį  - mes gyvename todėl, kad vystytumės besikeičiančiame pasaulyje ir išliktume. Kodėl reikia išlikti – kalbėjome aukščiau. Paėmus platesnį pasaulio modelį su Dievu – atsakymas iš esmės lieka tas pats. Jeigu frazę „nueitume i dangų“ interpretuotume , kaip „Išsaugotume sąmonę“, o frazę „įvykdytume Dievo valią“ – kaip „vystytumės“ , tai mūsų supratimas  nelabai skirtųsi nuo bažnytinio.

Pasaulyje yra daug įvairių religijų. Kaip vystėsi visuomenė, mokslas kultūra – taip vystėsi ir religijos. Beveik kiekviena deklaruoja išskirtinį savo teisingumą, kitų religijų atžvilgiu. Ką daryti neapsisprendusiam žmogui – kurią religiją pasirinkti?  Juk ant kortos pastatytas visas jo pomirtinis gyvenimas. Ką daryti su mūsų religija, kuri praeityje leido inkviziciją ir indulgencijas? Gal  švęsti reikia ne sekmadienį , o šeštadienį? Bet iš kitos pusės, jei tiek daug skelbiama Marijos apsireiškimo liudijimų – tai gal vis tik likti  katalikybėje, kur Marija turi išskirtinę vietą? Šių klausimų nereiktų sureikšminti. Esant tokiam dideliam religijų kiekiui, naivu tikėti, kad  kuri nors viena bus ta teisingoji, o visas likęs pasaulis –pasmerktas. Jei pažvelgsim į pagrindinę monoteistinių religijų grupę – pamatysim, kad bendražmogiškųjų vertybių prasme jos visos iš esmės yra vienodos, o „esminiai“ skirtumai yra tik primityviajame lygmenyje – kokių papročių laikytis, ką ir kada valgyti, kada dirbti, kokias higienos priemones naudoti.  O ką daryti su apsireiškimų  pavidalu , kai įvairių religijų atstovams apsireiškia būtent jų religijos šventieji?  Tarsime , kad Sistema palaiko multireligijiškumą.  Daugelio religijų buvimas skatina konkurenciją , o konkurencija skatina vystymąsi.  Simpsonų vienoje serijoje buvo toks siužetas:  Bartas suvienijo krikščioniškąsias religijas į vieną, bet po tūkstančių metų dvi armijos, atstovaujančios dvi konkuruojančias Barto religijos atmainas,  stojo į žūtbūtinį mūšį dėl tikėjimo tiesų (tos tiesos – neesminis šventojo Barto žodžių interpretacijos skirtumas) .

Tarkim, mums yra  priimtinas aukščiau išdėstytas požiūris į religiją. Gal tada reiktų ignoruoti mūsų įprastinę religiją? Atsakymas , - „ne“. Atvirkščiai- mes turime remti savo religiją ir ją atstovaujančią bažnyčią. Mūsų religija yra mūsų tautos ir valstybės  tapatybių dalis. Skirtingos tapatybės skatina konkurenciją ir vystymąsi.  Nors būna momentų , kai tapatybę reikia modifikuoti. Mes juk kažkada atsisakėme pagonybės ir gaila , kad taip vėlai. Nes atsisakymas mums atvėrė prieiga prie vakarų pasaulio mokslo ir kultūros, na ir prie tobulesnės religijos. Mes neturėjome kažką svarbaus  prarasti, su buvusia tapatybe.  Šiuo metu nėra požymių , kad mums reiktų ieškoti naujos tapatybės religijos srityje .

Jeigu išsilavinęs žmogus viešai klausiamas apie religinius įsitikinimus – jis pradeda išsisukinėti – sako, kad tai intymus ar asmeniškas klausimas.  Tai  jis daro todėl, kad jam gėda prisipažinti, kad tiki neaiškių ir prieštaringų dogmų sistema –religija, tarkim yra katalikas. Būdamas išsilavinęs, jis , greičiausiai , turi savo modelį už , arba gerokai šalia konkrečios religijos dogmų sistemos. Galima spėti, kad savo modelius turi ir kunigai ir  į didžiąją dalį dogmų žiūri kaip į alegorijas, tik negali  viešai prisipažinti, nes tai kenktų bažnyčiai. Nors religiniai tekstai evoliucionuoja : „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją .... „  - „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.“

Daliai visuomenės, kuri nėra linkusi per daug gilintis, - tinka ir esama religija. Turime pripažinti, kad religija atlieka teigiamą vaidmenį mūsų visuomenėje. Bažnyčia dabar nėra tokia galinga ir ydinga , kaip buvo kažkada. Kaip išlaikome kariuomenę , policiją, sveikatos apsaugos sistemą ir kitas naudingas visuomenei institucijas, taip  neturėtume gėdytis būti bažnyčioje ir ją paremti.